Riba tarp fantastikos ir realybės
Utenos Adolfo Šapokos mokykla kiekvienais metais organizuoja pažintines keliones ir turistinius žygius po įvairius pasaulio kampelius. Šių metų pavasario tikslas - ištyrinėti Karpatų kalnus. Su gausiu būriu mokytojų ir nuotykius mėgstančių mokinių leidomės į žygį.
Savo pasakojimą pradėsiu, turbūt, apie patį nuostabiausią turistinį žygį, kuriame kada nors teko dalyvauti. Niekas negalėjo net numanyti, kad šis žygis paliks neišdildomą įspūdį.Kadangi Ukrainos kalnų gerai nepažinojome, teko ieškoti žmogaus, kuris galėtų mums pagelbėti. Atsitiktinai mūsų gidu tapo vaikinas iš degalinės. Jis sakėsi esąs vietinis gyventojas, todėl puikiai žinąs vietoves. Jis buvo vardu Aleksandras, bet mes visi vadinom Saša. Deja, vaikinas žinojo tik rusų kalbą, todėl kartais susišnekėti buvo sunku. Atvykę prie Karpatų kalnų savo žygio pradžią pradėjom svarbiausių daiktų pasiėmimu. Lipti teko pakankami toli , todėl logiška, kad reikėjo pasiimti tik reikalingiausius daiktus.Su mūsų „gidu“ susidraugavau greitai, todėl vaikinas nusprendė padėti užsinešti daiktus. Iš pradžių apsidžiaugiau, kad lipti nebus sunku, visą kelią dengė asfalto danga ir juk toks pagalbininkas šalia, bet išaiškėjo, kad vaikinas esąs sportininkas ir į kalną skriejo kaip supermenas. Na, o man teko beveik visą kelią bėgti šalia.Netrukus pasiekėm kalno viršūnę. Palapinėm vieta buvo tinkama – pakankamai lygu. Po kurio laiko pradėjom statyti palapines.„Gidas“ mane pasikvietė apžiūrėti aplinkos. Net negalėjau numanyti, kad Karpatų kalnuose galima rasti auginant laukines kiaules, kurios pasirodė esančios pakankamai agresyvios.Grįžę į stovyklavietę nusprendėm nesustoti ir pasivaikščioti po kalno viršūnę ilgiau. Aleksandras išbėgo pabėgioti ,sakė dažnai bėgiojantis. Stovyklavietė pasidalino į dvi dalis: vieni nusprendė bėgti paskui Aleksandrą, kiti – likti stovyklavietėje. Na, o aš kadangi mėgstu bėgioti nutariau bėgti paskui „gidą“. Iš šono turėjo atrodyti pakankamai juokingai: būrys užsieniečių bėga neaišku kur, nežinia ko ir dar su neperlyjamais lietpalčiais ant pečių. Bėgom keliese, kiti truputi atsiliko, pagauti azarto nenorėjom sustoti, bet teko palaukti likusios komandos. Aleksandrą pavyti buvo sunku, bet vieną kart sugebėjau aplenkti(nukirtau ne mažą kampą).Bėgiojom ir stoviniavom ne vieną valandą. Apsižiūrėjom, kad pradėjo temti, nusifotografavom ir nutarėm grįžti į stovyklavietę. Pabėgėję kelis šimtus metrų juokaudami paklausėm: „Aleksandrai, ar tikrai žinai kur bėgam?“, jis atsakė: „Ne“. Iš pradžių niekas nesureagavo, bet pamatę, kad vietovė atrodė nematyta nutarėm sustoti ir pagalvoti, ką daryti toliau. Aš buvau su Aleksandru ir dar keliais vaikais, likusi komanda truputį atsiliko. Mums pasidarė neramu. Iš pradžių nutarėm likusiai komandai nieko nesakyti, kad nepultų į paniką, bet kai jau pasidarė pakankamai tamsu teko pasakyti, kad pasiklydom. Čia sužavėjo mokytojų šaltakraujiškumas – jie išliko visiškai ramūs ir stengėsi nuraminti mokinius ir sugalvoti, ką daryti toliau. Sustoję bandėm įvertinti situaciją. „Gidas“ labai susijaudino, juk iš dalies jis buvo atsakingas už mus. Po kalną blaškėmės ne vieną valandą, bandėm ieškoti matytos vietos. Po kurio laiko atsitiktinai pamačiau kažką panašaus į lempų šviesas, taigi keletas žmonių ir aš pabandėm eiti link šviesų, bet kalnas buvo apaugęs medžiais ir krūmokšniais, pavaikščioję grįžom atgal. Jau buvo visiškai sutemę, nusprendėm susikabinti rankomis, kad nepasimestumėme. Aleksandras vis labiau nerimavo, išaiškėjo, kad jis šio kalno gerai nepažįsta. Pamatę, kad pasiklydom rimtai, nutarėm nebesiblaškyti ir sustoti. Buvo pakankamai šaltas vakaras ir keletas vaikinų sukūrė laužą.Pagalvoję nusprendėm bandyti susisiekti su likusia komanda stovyklavietėje. Susisiekti pavyko, bet jie net neįtarė, kur mūsų ieškoti. Aleksandras bandė skambinti savo draugams, iš pradžių jie manė, kad jis juokauja, nes iš tikrųjų ne kiekvienam pasiseka tapti „gidu“ dirbant degalinėje ir tuo labiau pasiklysti kalnuose su būriu užsieniečių, bet galiausiai jie suprato ir vyko ieškoti mūsų. Stovyklavietėje buvo viena mergina, kuri puikiai mokėjo rusų kalbą, taigi ji ir „gido“ draugai leidosi ieškoti mūsų. Susitarėme, kad mes garsiai rėksime S.O.S, o jie stengsis mus išgirsti. Laukdami kol mus suras stengėmės kažkuo užsiimti: juokavome, dainavome. Su mumis buvo muzikos mokytoja. Ji ir tokiomis aplinkybėmis puikiai atliko savo darbą – subūrė visus linksmoms dainoms padainuoti. Buvo tai Joninių išvakarės ir su mumis buvo vaikinai, kurių antri vardai buvo Jonai. Progai pasitaikius pasveikinome Jonus. Pabuvojus Ukrainoje galima suprasti, kaip skiriasi Joninės Lietuvoje ir svečioje šalyje. Po to išgirdome balsus šaukiančius mus. Staiga užplūdo tokie jausmai, kad žodžiais sunku nusakyti, nes kai kas manė, kad Karpatų kalnuose teks praleisti mėnesį, o gal ir ilgiau. Atrodė, kad pasiklydę buvom nevieną mėnesį. Grįžę į stovyklą dar labiau džiaugėmės, visi buvo laimingi, kad grįžom sveiki ir gyvi.Kai dabar prisimenu šį žygį, dar ir dabar negaliu patikėti, kad tai vyko. Patyriau tiek nuotykių, kiek per visą savo gyvenimą nepatyriau. Įgavau neįkainojamą patirtį, kaip reikia elgtis pasiklydus nepažįstamoje vietovėje – svarbiausia išlikti ramiam ir į viską žiūrėti su juoko gyslele. Linkėčiau visiems patirti kažką panašaus, nes tik tada supranti, kad turėjai nepamirštamą prisiminimą, apie kurį dabar gali linksmai papasakoti draugams ar artimiesiems. Dabar laukiame naujo turistinio žygio, kuris tikėkimės bus toks pat nuostabus ir nepakartojamas.Gintarė Balanoškaitė
Darbo laikas
 |
PIRMADIENIS |
8:00 - 13:30 |
|
ANTRADIENIS |
7:30 - 17:00 |
|
TREČIADIENIS |
7:30 - 15:00 |
|
KETVIRTADIENIS |
7:30 - 15:00 |
|
PENKTADIENIS |
7:30 - 15:00 |
Archyvas
2008-2009 m. m.2011-2012 m. m.
2014-2015 m. m.
Apklausa
Bibliotekos darbuotojos nori gauti atsakymus dėl aptarnavimo kokybės. Gauti duomenys bus apibendrinti ir paskelbti mokyklos spaudoje. Anketa anoniminė. Dėkojame.Susirask pats! (beta)
Autorius: Knygos pavadinimas: Ieškoti!
Įrašykite užklausas ir spauskite Ieškoti!
