Apie biblioteką

Didžiosios Lietuvos mokslo bei meno šventovės - Vilniaus universiteto - biblioteka 10 metų senesnė už pačią Alma Mater. Tiksliau - jis pati yra motina penėtoja, išauginusi ir į ateitį per knygą (iki šių dienų - didžiausią žmonijos išradimą) išugdžiusi moderniąją Lietuvą. Neatsitiktinai žodis "biblioteka" - viena pirmųjų tarptautinių sąvokų, išmokta neimlių svetimybėms lietuvių ir , matyt, neatsitiktinai nė vienas puristas nesiėmė jo "sutautinti". Ši sąvoka - ir savotiškai sakrali - iš hebrajų kalbos, dvelkianti Senuoju Testamentu. Savo tyla ir ypatingu kvapu (net valgyklos kopūstienės dvelksmas čia neįsileidžiamas) biblioteka primena bažnyčią... O mokyklų bibliotekose, šiuo metu virstančiose informaciniais centrais ar komunikacijos židiniais, nors jos nėra vyresnės už savo "ponią", tačiau kiekvienoje rasis ne tik sena nuotrauka, dokumentas, periodinis leidinys, knyga- tradiciškai suvokiami istoriniai ženklai, bet ir istorijos imrovizacija ateičiai.

Utenos Adolfo Šapokos gimnazijos istorija - dar abiturientų atminty telpanti. Tačiau vis labaiu pasigendame relikvijų iš mokyklos priešistorės - gal tik seno uteniškio Jono Juozaponio nuotrauka, spausdinta "Paupėjoje" (taip vadinasi gimnazijos laikraštis) primena, kad mokyklos aura - pakankamai dvasinga: laukas, pieva, kelias, medis... beveik Aisčio "Peizažas". Tiesa, dvidešimtmečiai Vyžuonų gatvės "senbuviai" gali pasigirti gaudę karosus ar pavasarį stebėję varlių meilės orgijas mauruotoje baloje, kurios vietoje šiandien - civilizacijos nugludintas "Šapokynės" skverelis. Gal ir gerai, kad nėra daug mokyklos statybos nuotraukų, kažkur nusimetė ir vaizdajuostė su 1996- tųjų rugsėju: gimnazijos atidarymas, daug ponų, visi gražūs, kunigo krapyla, trafaretinis medinis raktas, juostos kirpimas - gal tik Lauro atbogintas gaidys ir mokytojo Stepo bernų murmamas Homeras garsino- ne eilinė gimsta (ne, ne tai) - kuriasi mokykla.

Mokyklos kūrimasis ryškiausias ir objektyviausias - mokinių darbuose. Ne tik menine kalba pateiktuose, bet ir programiniuose, reglamentuotuose teoremų ir formulių. "Išlenda" improvizacija, jaunatviškas šėlsmas, maištas ar nuoširdumas. Ypač ši dvasia juntama gimnazijos bibliotekoje saugomuose darbeliuose. Ne kur kitur, o šioje sakralioje erdvėje, slopinančioje pyktį ir agresiją, raminančioje ir viltį teikiančioje. O darbuose - piešiniuose, mažosios grafikos miniatiūrose, net... iškamšose - vaikų esatis. Daugumos jų jau čia nėra, jie skaito universitetuose ar mažvyduose. Kasmet tokių- po porą šimtų. Su jais ir Irutė, sukūrusi bibliotekos ekslibrį - Dievo ar žmogaus akį, žiūrinčią į pasaulio medį, o gal į medelį iš Jono Juozaponio nuotraukos? - iš 400 miniatiūrų atrinktą ir Mokytojo Petronio palaimintą. Ir Mindaugas, teptuką daug geriau už rašiklį valdęs ir gal dėl to laimėjęs piešinių konkursą "Knyga prieš naujas technologijas". Ir Natalija, vienodai talentingai bendravusi su mokslu ir su menu, iš 542 knygos juostelių pačią "iškalbingiausią" sukūrusi...

Šalia knygų šiandien įsikūrė kompiuteriai. Nesipyksta, gražiai sutaria. Kaip ir Tyliosios skaityklos ir Informacinio centro lankytojai. Ir atsakymo į geografo Jono amžiną klausimą, kur yra Šepetos pelkė enciklopedijoje ieškąs pirmokas, ir "kompiuteriniai berniukai", per pertraukas besigrumią dėl interneto, ir "naujasis humanitaras", prašąs knygos "storos, raudonos, apie praeitį", ir madinga trečiokė, užbėgusi pasiskolinti žirklių - "nagas nulūžo", ir abiturientė, susikaupusi prie stendo "Žydų holokaustui - 60" siuvanti kuprinės petnešą... Visi jie piešia ar rašo save. Kuria gimnazijos istoriją. Neformalią, nedeterminuotą. Jie - improvizuoja gyvenimą. Kas Tyliojoj, kas Centre. Knygos skirtukuose, ekslibriuose, piešiniuose, žurnalų paraštėse ar knygų priešlapiuose. Negalvodami, kad išliks. Nors, po dvidešimt penkerių metų atvykę į klasės susitikimą, ieškos palikto savojo "aš" ir jį suradę išdidžiai aiškins, kaip M.Martinaičio eilėraštyje:

Tasai, antras iš dešinės, kiek apskuręs,
stypsantis virš pirmosios mergaičių eilės,
esu aš.